Fatimoje 1917 m. Marijos paskelbta žinia tai raginimas atsiversti: jei žmonija atsivers, išvengs didžiųjų negandų, kurias nuodėmės gali atnešti visam pasauliui. Tai ką trys piemenėliai regėjo ir girdėjo, vėliau viena jų – Liucija dos Santos, vyriausioji iš trijų regėtojų ir vienintelė sulaukusi mūsų laikų, užrašė ir perdavė vietos vyskupui, kuris savo ruožtu užrašus perdavė popiežiui. Tai vadinamosios trys Fatimos paslaptys. Dvi buvo atskleistos greit po to, kai sesuo Liucija, jau būdama vienuolė, jas užrašė; trečioji – tik 2000 m. Pirmojoje paslaptyje kalbama apie Mergelės Marijos vaikams parodytą pragaro vaizdą. Tačiau vaikai to reginio neišsigando, nes pati Marija buvo juos patikinusi, kad jie, maldos dėka nuo jo bus apsaugoti.
Antrojoje paslaptyje kalbama apie nuodėmės žalą daromą visam pasauliui ir apie Dievo norą išgelbėti žmoniją. Jei žmonės melsis Nekalčiausiajai Marijos širdžiai, jie gyvens taikoje. Tuo metu, 1917 m., Pirmasis pasaulinis karas jau ėjo į pabaigą, tačiau jei pasaulis neatsivers, jam grės kitas karas, dar baisesnis. Marija taip pat prašė jos Nekalčiausiajai širdžiai paaukoti Rusiją, melstis už jos atsivertimą, nes jei Rusija neatsivers, iš jos pasklis po pasaulį didžiosios klaidos ir Bažnyčios persekiojimai.
Trečioji paslaptis nebuvo atskleista iki pat 2000 m. Ją žinojo tik sesuo Liucija, Popiežius ir Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas. 2000 m. gegužės 13 d. popiežius Jonas Paulius II lankydamasis Fatimoje paskelbė palaimintaisiais du piemenėlius – Jacintą ir Pranciškų Marto. Iškilmių pabaigoje gana netikėtai buvo pranešta, jog popiežius nusprendė atskleisti ir trečią, lig tol neviešintą, sesers Liucijos užrašytų regėjimų dalį. Sesers Liucijos aprašytas ragėjimas nėra oficialus dokumentas, tačiau tam tikri dalykai skamba kaip stulbinančiai autentiška pranašystė. Sesuo Liucija rašė:
„Matėme Švenčiausiąją Mergelę ir, šalia jos, kiek aukščiau, angelą, kairėje rankoje laikantį ugnies kalaviją, kuris, atrodė, greit padegs visą pasaulį. Tačiau liepsnos geso nuo spindėjimo, sklindančio iš Mergelės Marijos dešinės rankos. Angelas dešine ranka parodė į žemę ir garsiai tarė: „atgaila, atgaila, atgaila!“ Matėme vyskupą, dėvintį baltais rūbais. Supratome, kad tas vyskupas - tai Šventasis Tėvas. Drauge su juo ir kiti vyskupai, kunigai, vienuolės ir vienuoliai kopė į statų kalną, kurio viršūnėje buvo kryžius, suręstas iš netašytų ąžuolinių rąstų. Prieš kopdamas į kalną, Šventasis Tėvas, drebantis ir svyruojantis, slegiamas skausmo ir kančios, ėjo per pusiau sugriautą didelį miestą ir meldėsi už sielas mirusiųjų, kurių lavonai gulėjo pakelėje. Užkopęs ant kalno jis parpuolė ant kelių prie to didelio kryžiaus ir jį kulkomis ir strėlėmis nužudė būrys kareivių. Lygiai taip buvo nužudyti ir vyskupai, kunigai, vienuoliai ir daug pasauliečių, įvairių luomų ir skirtingos kilmės vyrų ir moterų. Prie kryžiaus buvo du angelai, kurie į stiklinius indus sėmė kankinių kraują ir juo šlakstė prie Dievo besiartinančias sielas“.
Vadinamieji privatūs apreiškimai, kuriems priskiriami ir Fatimos įvykiai, kaip ir vadinamosios trys paslaptys, nors ir gali būti naudingi žmonių maldingumui ir tikėjimui ugdyti, nepriklauso Bažnyčios saugomam tikėjimo paveldui. Katalikų Bažnyčios katekizmas moko: „Amžiams bėgant yra buvę vadinamųjų „privačių“ apreiškimų, kai kurie jų buvo bažnytinės valdžios pripažinti. Tačiau jie nepriklauso tikėjimo lobiui. Jie turi ne „pagerinti“ ar „papildyti“ galutinį Kristaus Apreiškimą, bet tam tikroje istorijos epochoje padėti jį pilnutiniau išgyventi“ (KBK 67).
Fatimos paslaptys, o ypač ilgai neatskleista trečioji paslaptis, buvo apaugusios legendomis ir apokaliptiniais spėliojimais. Jie nesibaigė ir po trečiosios paslapties paviešinimo. Sąmokslo teorijų mėgėjai mano, kad dar ne viskas pasakyta, kad vis dar kažkas slepiama. Visai neseniai į šias kalbas reagavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kard. Angelo Amato. Praėjusią savaitę skaitydamas paskaitą egzorcistų kursuose Romos Popiežiškajame Regina Apostolorum institute, kardinolas kategoriškai paneigė gandus apie tariamai dar nepaviešintą sesers Liucijos užrašų dalį, kurioje esą kalbama apie naujus baisius krikščionių persekiojimus. Viskas jau paskelbta, - sakė kardinolas. Šiandien mūsų matomi krikščionių persekiojimai yra Piktojo veikimo rezultatas. Tačiau mums ir toliau yra gana sunku kalbėti apie velnią, tam reikia nemažos drąsos. Gyvename laikais, kuriais velnio gundymų yra ko gero daugiau negu praeityje. Velnio buvimo neigimas šiandien yra tapęs kone mūsų kultūros dalimi, tuo pat metu susitaikant su daugybe velnio darbų. Nes jus jei žmogus atmeta Evangeliją, jis susitaiko su blogiu. Vis dėlto, galime būti tikri, sakė kardinolas, kad velnias pralaimės, jam iš prigimties lemta būtų pralaimėtoju. (Vatikano radijas)
